Ana Meizer : Lietuva tapo “energetiškai nepriklausoma“ nuo sveiko proto
Po Ignalinos AE uždarymo visos kalbos apie Lietuvos „energetinę nepriklausomybę“ ir apie visavertės energetinės rinkos Lietuvoje įsitvirtinimą yra mažų mažiausiai nekorektiškos, nekompetentingos bei nedoros. Tam reikia ar tai visiškai nieko nenutuokti apie energetinio ūkio funkcionavimo pagrindus, arba sąmoningai klaidinti Lietuvos piliečius. Štai kaip tikrovėje klostosi Lietuvos ekonomikos reikalai.
Pirmiausia – jau įvykęs elektros energijos kainų padidinimas, aišku, suteikė Lietuvai „daugiau nepriklausomybės“. Atsižvelgiant į tai, kad Ignalinos AE gamino pigiausią visame regione elekros energiją, kalbėti, jog Lietuva tik „sustiprino pozicijas“ ir „žengia link energetinės rinkos suformavimo“, mažų mažiausiai keista. Tai tas pats, kaip realiai pasitraukus iš rinkos, kurioje buvo prekiaujama pigiausiomis ir patraukliausiomis prekėmis, paskelbti, jog štai dabar susidarys „tikroji rinka“.
Postringavimai apie „visavertę energetinę rinką“ turėjo paslėpti Lietuvos pasitraukimą iš jos, arba – o tuo nesinori tikėti, su neapykanta viskam, kas yra lietuviška, turi įtikinti lietuvius bei europiečius - esą kol regiono energetinėje rinkoje dalyvavo Lietuva, ši rinka nebuvo visavertė.
Toliau. Ponia Grybauskaitė pareiškė, jog uždarius Ignalinos AE, Lietuvoje pagaliau atsiras nauja rinka ir Lietuva įgis energetinių ryšių su Lenkija ir Švedija. Matyt, kad šių išvedžiojimų autorius (netikiu, kad jų autorė yra gerbiamoji ponia) iš viso menkai susigaudo, pagal kokius dėsnius veikia energetika. Elektros energijos rinka – tai itin savitas darinys. Ji yra dėsningai suvaržyta elektros tinklų galimybių. Ir todėl, kol šie tinklai iš Lietuvos į Lenkiją bei Švediją nenutiesti, Lietuva iš principo galės pirkti elektros energiją vien iš buvusių tarybinių VES (vieningų energetinių sistemų). Kitaip tariant, iš Rusijos, nors apie energetinę nepriklausomybę nuo jos paskubėjo paskelbti Ignalinos AE išardytojai bei naikintojai. Kol Ignalinos AE nebuvo uždaryta, Lietuva parduodavo elektros energiją Rusijai, o dabar pirks iš jos. Tai, matyt, ir yra tikroji nepriklausomybė – ne pardavinėti savo, o pirkti svetimą.
Manau, jog prezidentė Grybauskaitė tokiems patarėjams, savo melu įstūmusiems Lietuvos valstybę į itin nepadorią padėtį, turėtų uždrausti dirbti pagal profesiją. Aišku, kad Lietuvos įsipareigojimai Europos Sąjungai (aš čia nesvarstau, kiek jie yra pateisinami) privertė ją sukandus dantis nepagrįstai uždaryti Ignalinos AE. Bet šią Lietuvai išties gedulingą dieną skelbti švente, tikrą energetinę vergiją vadinti „energetine nepriklausomybe“ gali tik Orvelo totalitarinių personažų totalitarinis mokinys.
Be to, būtina priminti, jog šiuolaikinė Lenkijos energetika veikia pagal tokius elektros tinklų dažnių standartus, kurie skiriasi nuo taikomų nūdienos Lietuvos energetikoje. Sėkmingo UCTE (Europos žemyno) ir VES tinklų bendradarbiavimo pavyzdžių kol kas nėra. Taipogi nesama Skandinavijos (NORDEL) tinklų ir VES tinklų lygiagretaus darbo pavyzdžių. Rusijos Šiaurės – Vakarų šiluminės elektrinės antrasis blokas, tiekiantis energiją į Suomiją, dirba tik eksportu. Dabar, norint perorientuoti jo darbą į Rusijos vidaus rinką, prireiks laiko ir ypatingų pastangų.
Taigi net jei Lietuvos prezidentės svajonės sujungti elektros energijos kabeliais Lietuvą su Lenkija bei Švedija išsipildys, liks klausimas, kuris politikams ir finansininkams galės pasirodyti esąs nebereikalingas, tačiau praktikams bei ekonomistams taps pagrindiniu – kokius dažnių standartus taikyti Lietuvos energetikoje? Ir ar tai gali reikšti, jog Lietuva, sujungusi savo tinklus su UCTE ar NORDEL, visiškai atsijungs nuo VES?
Taip pat yra svarbu, kad niekas, matyt, nepaaiškino Lietuvos prezidentei, kad brangiai kainuojantį bei ypatingų investicijų reikalaujantį kabelį derėtų tiesti iš vienos šalies į kitą vien tuomet, kai viename iš regionų būta elektros energijos pertekliaus. O kas pasakė Lietuvai, kad Švedijoje bei Lenkijoje yra elektros energijos perteklius? Kabelio Baltijos jūros dungu nutiesimas savaime neišgelbės Lietuvos nuo elektros energijos stygiaus. Juo, ponia Prezidente, turi tekėti srovė. Bet Skandinavijoje nesama perteklinės energijos rinkos. Energijos pertekliaus akimirkos čia išaušta vien pavasarinio potvynio dienomis. Visą likusį laiką Skandinavijos energijos rinka yra deficitinė. Ir šis deficitas regione nūdien daugiausiai kompensuojamas Rusijos sąskaita. Ir todėl Lietuvos kabelinio sujungimo su Švedija sumanymas man primena idėją nutiesti tunelį tarp dviejų badmiriaujančių salų. Juk tunelis, kuriuo būtų iš principo įmanoma vežti kaimynui gėrimų bei cepelinų, pats savaime neišvaduos nuo būtinybės gaminti šiuos gėrimus ir cepelinus, o pačių salų neišgelbės nuo bado.
Ir pabaigai. Aš nesuprantu, kas trukdė Lietuvos politikos asams iš anksto sukurti finansinį fondą, kurį galima būtų naudoti statant naują atominę jėgainę Lietuvoje? Juk Ignalinos AE gaminama elektros energija, kurios savikaina – 6 centai už viena kilovatvalandę - buvo parduodama vartotojams vidutiniškai po 35 centus už kilovatvalandę. Ir tokiomis sąlygomis nieko nesutaupyti ir nepasirengti vienintelės šalyje AE uždarymui, apie kurį žinote gerokai iš anksto, yra mažų mažiausiai aplaidumas. O pagal europietišką požiūrį į ekonomiką bei teisę – vagystė ir nusikaltimas. Tai, matyt, nūdien vadinama“tikrosios energetinės rinkos susikūrimu“.
